Naujausi straipsniai
Du pagyvenę vyrukai kalbasi...Du pagyvenę vyrukai kalbasi:
Vaistų paieška
|
Depresija
2008, Liepa 25 - 09:19
Depresija (lot. depressus - tylus, žemas, nuleistas, gilus) - liguistai prislėgta nuotaika. Depresija - tai nuotaikos (kitaip vadinamas afektiniu) sutrikimas, kuris pasireiškia liūdna nuotaika, sumažėjusiu pasitenkinimu, interesų praradimu, energijos išsekimu, padidėjusiu nuovargiu. Depresija - rimta ir dažna liga, kuri, jei negydoma, neretai baigiasi mirtimi. Jos paplitimas - 6 proc. Priežastys Tiek depresija, tiek kiti nuotaikos sutrikimai (manija, dvipolis afektinis sutrikimas) sąlygojami daugelio priežasčių. Dar nėra galutinai ištirtos visos priežastys, kodėl kai kuriems žmonėms pasireiškia depresija, tačiau aiškios kelios priežasčių grupės:
Paprastai susideda daugelis iš išvardintų priežasčių. Pavyzdžiui, vien psichologinis stresas retai sukelia depresiją. Kartu dažnai būna ir paveldėjimas, ir organizmo ypatumai, ir dar kelios priežastys. Depresijos pagrindas - tai serotonino ir noradrenalino apykaitos sutrikimas, tiksliau, jų sumažėjimas. Požymiai Beveik visais atvejais pasireiškia tokie depresijos požymiai: sumažėjusi dėmesio koncentracija, kaltės jausmas, sumažėjęs pasitikėjimas savimi, pesimistinės mintys apie ateitį, savižudiškos mintys ar veiksmai, miego ir apetito sutrikimai. Depresijos yra įvairių formų, kartais vietoj liūdesio gali pasireikšti nerimas, hipochondrija. Kai kurie pacientai pradeda gausiai vartoti alkoholį, kiti būna irzlūs ir t.t. Pagrindinės depresijos formos (depresijos tipai) 1. Didžioji depresija. Ji pasireiškia tokiais požymiais:
2. Somatinio tipo depresija. Šiai depresijos formai būdingesni organizmo pokyčiai, kurie kartais painiojami su organine patologija:
3. Melancholinio tipo depresija. Jai būdingi šie simptomai:
Depresija skirstoma į lengvą, vidutinio sunkumo ir sunkią. Kartais sunki depresija gali turėti psichozės simptomų - kliedesių, haliucinacijų. Depresijos diagnozė patvirtinama, kai minėti požymiai pasireiškia nuolat, ne mažiau nei dvi savaites. Komplikacijos
Gydymas Depresijos gydymas priklauso nuo depresijos formos, paciento amžiaus ir pageidavimų. Atsižvelgiama ir į gretutines ligas. Depresijos - tai sunkiai pagydoma liga, dažnai galimi jos atkryčiai (tai liga visam gyvenimui). Dažnai siekiama ne išgydyti depresiją (tai retai įmanoma), bet pasiekti ligos remisiją (požymių išnykimas). Vaistai nuo depresijos
Prognozė Dėl depresijos, tik apie pusė sergančiųjų kreipiasi į gydytoją, o iš jų tik nedidelė dalis adekvačiai ir efektyviai gydosi. Mirtingumas - 10-15 proc. Negydomos depresijos mirtingumas daug didesnis. Efektyviai gydant depresiją galima pasiekti labai gerų rezultatų, tačiau dažnai liga recidyvuoja. Plačiau apie psichikos ligas.
|
Literatūra, forumas, komentarai
Be Sos03 leidimo draudžiama naudoti ir platinti www.Sos03.lt esančią tekstinę ir grafinę informaciją kitose interneto svetainėse ar žiniasklaidos priemonėse. Autorių teisės priklauso Sos03, jeigu nenurodyta kitaip.
Komentarai
xx — 2017, Spalis 30 - 03:03
Jau beveik desimtmeti sergu sia liga, bet vis dar zeidzia sesers nuomone, kad be reikalo vartoju antidepresantus, israsytus gydytojo psichiatro, ir kad tai "ismislai", jog reikia tik paciam stengtis kovoti su depresija. Nemanau ar beistengsiu gyventi be vaistu nuo depresijos. Be ju negaliu normaliai funkcionuoti, bijau su zmonemis bendrauti ir kur iseiti. Nors minciu apie savizudybe vis dar liko, ir apie tai galvoju kiekviena diena, nors tam nera konkrecios priezasties. Manau, kad viena diena tikrai pasirysiu savo jegom iseiti is pasaulio, nes nenoriu gyventi, tik gaila tevu, del ju ir gyvenu.
Liudas — 2018, Rugpjūtis 1 - 21:25
Sveikas XX is kur esi? Skaiciau tavo aprasyma apie depresija. Parasyk man. Aciu.
ALDONA — 2016, Spalis 7 - 09:33
padekite man nes laai sunki depresija nieko nenoriu visai nera nuotaikos nors geriu vaistus
Danas — 2016, Gegužė 30 - 15:12
Buvau depresijoje ilgą laiką. Radau savo būdų išlipti. Dedu savo žinutę ne uždarbio siekdamas. Rašykite man : moljeras@gmail.com Paštą tikrinu kasdien, atrašau visiems. Danas
daivux — 2016, Gegužė 6 - 14:05
Laba diena. Manau mano sesuo serga depresija. Ji tapo viskam apatiška, jai niekas neįdomu, kad ir kur bekviesčiau eiti ji atsisako. Per dienas ji tik guli lovoje, kartais išeina iš kambario pavalgyti. Šiuo metu ji nedirba, tai mastau, gal tai turėjo įtakos jos tokiam kardinaliam pasikeitimui. Nenoriu jos matyti tokios, kokia ji yra dabar. Koks depresijos gydymas šiuo atveju būtų efektyviausias?
Gerda — 2015, Rugpjūtis 13 - 17:12
Perskaiciau daug istoriju ir su kiekviena isgyvenu. Sunku suvokti kaip gali apsiversti tavo gyvenimas aukstyn kojom... Viskas prasidejo labai graziai laukem su vyru gimstancio sunaus buvom laimingi kai gime sunus panirau i depresija dar tada nesuvokiau kas man yra,nieko nenorejau daryti buvo nesvarbu verkiantis sunus niekas nebuvo miela as jokio palaikymo negavau visi mane peike,kad as beviltiska nieko nesugebu nieko nedarau,paskui prasidejo migrena bemieges naktys,skyremes ir taikemes su vyru, tai mane paveike dar labiau likau viena su vaiku ant ranku ir visa laika galvoju ka tokio padariau,kad taip mane gyvenimas baudzia...daznai galvoju apie savizudybe,bet kai paziuriu i sunu suvokiu,kad negaliu jo palikti... neturiu su kuo pasikalbeti neturiu kam issipasakoti... nieko nenoriu niekas neteikia dziaugsmo jau praejo 3metai sveriu vos 45kg sunku pasveikti nuo to kai taves nesupranta niekas tau nepadeda , gal kas zino gera psichologa kuris dirba su tokiais zmonemis kuriem reikia pagalbos... buciau labai dekinga...
liudas — 2015, Gruodis 12 - 18:17
Labas ar galetum man parasyt i email arba 869140566.
Aciu
Artist — 2015, Sausis 22 - 04:10
REKLAMINIS IRASAS - ISTRINTA
kostas30 — 2014, Spalis 9 - 21:02
galvoju,kad as uzsakytas,persekiojamas,mane visi nori isduot,ar kazkaip panasiai,niekam neiitinku ir net nekovoju,nes manau ,kad jie teisus ,bet kokiu atveju del mano kaltesar nekaltesas,ar kas gali padet,ar koki psichologa patart numeri
kostas30 — 2014, Spalis 9 - 20:59
Nesiliauju,mastyt ,kad esu nuskriaudes ar net nuzudes nepilnamete,po paskutinio susitikimo neatsimenu kaip issiskyrem. Pries tai nakty geriau,mylejausi su ja, paskui ieskojau prie juros
— 2012, Lapkritis 27 - 17:39
Sveiki!taip-tai liga,bet kaip atleisti tam,kas ją išsauke?Nerandu argumentu kaip priimti isdavyste ,neistikimybe kaip gyvenimo norma? Jug tas skausmas ir palauzia tokia jėga,kad nebegali kovoti.Sventai tiki žmonių padorumu,saziningumu ir pats artimiausias žmogus,kuriuo besąlygiškai tiki,visa tai sugriauna,net negalvodamas apie pasekmes.Sakykit,brangieji,kaip vėl atgauti tikėjimą,kad žmones geranoriski,kad tiesa visada nugali? Nieko nebeliko,nieko.Vaistais jug neatgausi ,kad pasaulyje gera gyventi,kad žmogus zmogui draugas.Bandai sau padeti,kažką įrodyti,bet kai matai tave sulauziusio žmogaus abejingumą,vėl netenki jėgų pakilti naujam gyvenimui.Abejingumas-pats didžiausias asmenybes naikintojas.Kol žemėje gyvens tokie sutverimai,kurie be sąžinės grauzaties sugriauna kito žmogaus gyvenimą,tol mes-saziningieji kentesime,nors ir beprasmiskai.
One — 2015, Spalis 19 - 00:23
O gal per daug sureikšminat tą padorumą ir vyro vertimą santykiauti su vienintele, prieštaraujant gamtos dėsniams. Tada išaiškėjus realybei ir prasideda depresijos, skyrybos.
— 2012, Lapkritis 26 - 20:07
labas,
sergu depresija jau pusmetis. Du menesius isgyvenau pragara, tikraja to zodzio prasme. Bet ir pragare reikia nepamirsti kas esi, kuo buvai, koks buvai. Ir bunant toj busenoj reikia buti, kaip uzsispyrusiam zydui, daryt viska atvirksciai. Nori nejudet - judek, nori nedaryt darbu - susirask ka dirbt, sakot neimanoma susikaupt - imanoma, reikia tik daug pastangu. Pats per sunkiausia akimirka sugebedavau atsijunkt keliom minutem, ir tos minutes budavo palaimos pilnos. Vergdavau kada man suzaliuodavo zole, saule sviesdavo taip skaisciai, kaip niekad. Dievas man dave pamatyt neitiketina grozi, kurio nematydavau budamas sveikas. Tada sau kartodavau, as negaliu sito prarast. Kai buvo labai sunku as kyldavau ir begdavau, toli, ir nesvarbu, kad svaigtavo galva, vemdavau, skaudedavo galva stubura ir kelius, bei lisdavo mintys apie nuzudimus zmoniu. Kodel jos lisdavo i galva iki siol nesuprantu. Bet budami dugne, kur salia giltine, kartokit - as galiu but ryskesne sviesa, as nepasiduosiu... As taip darydavau kasdien...
Ir stai as jau pusmetis negeriu alkoholio, pasportuoju, vartoju vaistus ir man zymiai gereja. PO truputi gryztu prie savo hobio - muzikos ir kartais uzpulsta noras sukurt kazka neaapsakomo... tikiu, kad tie zmones kurie serga gali paveikti... stiprybes jums, pakantumo ir isminties....
terese — 2013, Sausis 14 - 13:12
depresija tai kada truksta serotonino. yra amino rugsciu kompleksai AMINOPLUS BURNOUT ir AMINOPLUS NEUROSRESS/pagal depresijos lygi.mano nuomone, svarbu ziureti preparato gamintoja,as perku Kyberg vital GMBH/vokietija/ dar derinau glutamin verla-irgi vokiska- naikina streso hormona. Siuos preparatus pradejau vartoti, nes antidepresantai mane gasdino galimais salutiniais poveikiais. man padejo.
Tobis — 2012, Liepa 19 - 00:38
Beveik 5 metus laiko naudojau antidepresantus (seroxat, cipraleks). Kiek pamenu mano visas gyvenimas buvo pilnas baimių, kasdien jaučiau nerimą. Aplinkiniai nesupranta su kuo susiduriu kasdien, kiek pastangų turiu įdėt, kad perlipčiau per save ir padaryčiau bent menkiausią darbelį. Toks gyvenimas buvo nepakeliamas. Beveik neišeidavau iš namų. Mano dėdė gyvena Amerikoj ir sakė, kad jo pažįstamas depresijai gydyti naudoja Laminine. Tas Lamininas sumažina streso hormono kortizolio kiekį organizme (jis sumažėja apie 50 proc.). Pradėjau naudot ir iš pradžių nepajaučiau jokio skirtumo, bet po 2 mėnesių atrodo kad pirmą kartą po 5 metų pamačiau saulę ir pasijutau laimingas. Mane užplūdo toks ramybės jausmas. Vis dažniau pradėjau išeit iš namų. Labai sumažėjo nerimas. Pagaliau einu į paskaitas nebijodamas kad ištiks panikos priepuolis. Šiais metais man baigiamieji, dėl to kad vartoju Lamine jaučiuos daug labiau pasitikintis savimi.
juvis — 2012, Rugsėjis 5 - 14:10
perskaičiau atsiliepimą apie maisto papildą laminine,norėčiau sužinoti kokiomis dozėmis naudojot ir ar vartojot kartu su antidepresantais.
Psychine — 2012, Balandis 5 - 03:34
Sveiki, ieskau bendraminciu musiu is to paties voratinklio.
Na... neslepsiu, norisi kazkam suprantanciam kartais pasipasakoti kas kankina.O kankina daug kas, depresija, nerimo sutrikimas, fobijos...Esu ''dovanele'' : )
Viskas slepiasi po kauke, didizoji dauguma aplinkiniu nezino apie mano tokius ypatumus, o ir su paciais artimiausiais zmonemis ne visai viskuo pasidalinti drystu, nes kartais ir man baisu nuo mano minciu, ka ten apie normalu sveika zmogu kalbeti.. : ) Noreciau suzinoti daugiau apie svetima patirti ir pasidalinti savaja. Rasykite ! vanagoplunksna@gmail.com
Raimundas — 2011, Rugsėjis 8 - 14:33
As geriu 2 menesius cipralex .Taciau man kol kas negeriau.Taip pat jauciuosi .Skauda kasdien galva.Vargina nemiga.Nakciai geriu lorofen.Nezinau ka daryti .Galva skauda daug metu.Lexotonil tai padeda bet gydytoja sako kad sie vaistai negydo.Patarkit ka daryti.
Lii — 2012, Vasaris 21 - 01:01
Sveiki, mano mama geria 'truskali' ar 'truksali', gal zinot vaisto sudeti, nes niekur nerandu informacijos apie vaista. Ji tapo mieguista, leta, labai rami, be nuomuones, adrenalino, dziaugsmo balse, lyg zombis :(
Irma — 2011, Rugsėjis 22 - 15:33
Seip cipralex yra antidepresantas,jeigu per 14dienu niekas nesikeiciai,reike bandyti kitus vaistus,as pati sergu jau 5metai depresija,ir man atitaike velafaksina,pradziai rase leksotonili kad organizmas lengviau prijimtu depresanta,lorofenas irgi negydo,patarciau keisti antidepresanta
— 2011, Birželis 23 - 02:58
geriausias gydymas nuo depresijos mano nuomone yra -suolis :D vistiek juk ar taip ar taip :Dkaip sakoma ar anksciau ar veliau... :D tas pat laukia :D
V — 2012, Sausis 10 - 03:57
Aha, juk kiekvienas mūsų yra Sizifas.
Šiaip ar taip, kodėl gi dar nepasimėgavus tebeatrandamais (!) mažais gyvenimo malonumais. Bent jau kol kažkaip tebepavyksta išsilaikyti visuomenėj, kol kūnas jaunas.. Gimimas visgi unikali dovana. Aš už pavilkinimą, skatinu ir kitus. Šuolis - kraštutinumas, absoliuti degradacija.
Irma — 2011, Rugsėjis 22 - 15:35
Bet geriau kuo veliau!!!jei nori daryk,bet paskui nesigailek!!!
labas — 2011, Birželis 17 - 17:04
Tik visiskai kvailas zmogus gali manyti kad depresija isgydoma vaistais, o jiegu jus "isgyde", tai nebuvo pas jus jokios depresijos. Tai klaida. Ir jus susimokejote uz ta klaida brangiai farmacininkams godiems ir neadekvaciai turtingiems sazine praradusiems biznieriams, kurie pelnosi is jusu nelaimes.
Is nelaimes pelnosi labai daug grupiu zmoniu, nes nelaimeje zmones yra daug pazeidziamesni ir lengviau valdomi - jie tampa lyg kerpamomis avimis, kurios nebesipriesina, kritiskai neanalizuoja ir paklusta bet kokiam, net ir iskrypeliskam ir absurdiskam "gydymui". Pasinaudojantys situacija zmones yra didziojo blogio pakasti ir ju ivairove seka nuo sukciu iki kunigu, nuo biznieriu iki mokslininku, todel labai linkiu zmonems, sergantiems depresija, pasistengti neprarasti sveiko proto, nes isgydyti save galite tik jus patys. Pagalba imanoma, bet ji yra tik siaip - palaikymas, kuri gali duoti ir jusu draugai, ir artimieji - nebutina ir visiskai nereikia nieko pirkti ar kazkam paklusti ar eiti i kazkokius uzsiemimus. Tai tik spastai, kurie maximum tures jums trumpalaiki poveiki, o berengiantiems atnes finansine ar kitokia nauda - kas niekuo nesusije nei su jusu gydymu, nei noru jums padeti. Masalas yra tik masalas. Supraskit...
Sekmes praregint.
nezinia — 2013, Sausis 12 - 21:41
Taip..kai isduoda artimiausi zmones. Vyras iseina pas kita, geriausi draugai emigrave toli, o tevai niekada nelaike jusu geru vaiku ir nepagyre o tik peike del visko, tai kokio palaikymo ir is ko galima tiketis? Vaistai sumazina savizudybes planavima nuo 50ies kartu per diena iki 10ies...
V — 2012, Sausis 10 - 03:49
Pagaliau, bent vienas, tiesiai į dešimtuką.
Tobula tiesa.
antbangos — 2011, Vasaris 1 - 00:44
Nėra vienodų išsigydymo receptų visiems. Aš irgi kažkada senokai išlipdama iš depresijos praėjau daug kelių. Psichoneurologo Kačergiaus autogenines treniruotes sakyčiau JOS GERAS DALYKAS. Ksaveros Vaištarienės sveikesnės mitybos kursus, Aleksandro Žarskaus paskaitos irgi atvėrė daug. Kun Valerijus Rudzinskas žinomas Lietuvoje kaip WWW. Panaros vienuolyno įkūrėjas davė daug mano gyvenime visose sielos srityse. Buvo ištrinta kituose forumuose tema "KOKĮ VAISTĄ VARTOJĘ VISIŠKAI IŠSIGYDĖTE DEPRESIJĄ" pasakius panacėjos neatrasi. Žinoma VAISTAI BŪTINI bet pats galutinis išgydymas priklauso nuo žmogaus pastangų. Į KUN. VALERIJAUS RUDZINSKO 13:00 sekmadienio mišias po kurių šventina ir egzortuoja vandenį, vaistažoles, šventina įvairius daiktus,, žmonės iš visos Lietuvos važiuoja. Kun yra visoje Lietuvoj ir už jos ribų žinomas kaip PNB įkūrėjas 20MIN ARBATOS PERTRAUKĖLĖS METU TAIP PAT GALIMA SU FAINAIS ŽMONĖMIS PABENDRAUT AR PABŪT CIVILIZACIJOS BEVEIK NEPALIESTOJE GAMTOJE. LABAI DAUG PALAIMINIMŲ, VIDINIŲ IŠLAISVINIMŲ IR ASMENINIŲ PALAIMINIMŲ. AKIVAIZDŽIAI PAKEIČIA Į GERA GYVENIMUS, KURIUOS PATYS LIUDIJAME Į KNYGĄ. GALIMA ĮSIGYT ĮV.VAISTAŽOLIŲ, CD IR KT........... Aš neprimetu visiems savo kelio TIK PARODAU KOKIE YRA KELIAI KAD IR JONO MARKUNO KNYGA IR PASKAITOS DEPRESIJA 2011 m.vasario 1 d.
v — 2010, Lapkritis 18 - 14:29
Sveiki,
Radau Andromedos Milinienės straipsni, kuris pakels ne viena depresuotoja is lovos.Paskaitykit.
Kiekvieną rudenį kone kiekviename leidinyje galima rasti straipsnių apie depresiją, kuriuose įprastai akcentuojama mintis, jog ši būsena (beje, vadinama masiniu reiškiniu) yra ne šiaip liūdesys, o "liga, gydoma vaistais".
Regis, pamoką, didžiam farmacijos pramonės džiaugsmui, jau būsime neblogai išmokę.
Žmogus gi žino: "Depresija gydoma vaistais". Ir ne kitaip.
Psichoanalitikai, psichoterapeutai ir kitų psichologijos šakų atstovai piliulių savo pacientams nesiūlo. Depresinę būseną jie apskritai vengia vadinti liga, mat liga įprastai mums asocijuojasi su likimu - kaip kažkas primesta be mūsų žinios ir valios, vadinasi - ne mūsų valia ir pagydoma. Psichoanalizės tikslas - padėti žmogui susigaudyti, kas jame vyksta, kaip vyksta ir kodėl, kad šitai išsiaiškinęs, jis galėtų sau padėti pats.
Žodžiu, psichologai žuvies nesiūlo - tik meškerę. O "sužvejoti" savyje depresijos priežastis - sunkus darbas, reikalaujantis valios, noro žinoti ir pasiryžimo keistis. Nuryti tabletę - paprasčiau.
Ar žinote, kiek vaistų Lietuvos gyventojai nusiperka (be receptų) per metus? Už tris šimtus milijonų litų. O receptų išrašoma 10 milijonų. O įsivaizduojate, kas būtų, jeigu nereikėtų recepto vaistams "nuo depresijos"?
Neseniai šeimos gydytoja Birutė Jankuvienė guodėsi, jog pacientai iš jos primygtinai reikalauja raminamųjų. Nes jie, matyt, kažkur girdėjo, kad nerimas yra "liga, gydoma vaistais", nemiga - "liga, gydoma vaistais", kaip ir įvairios baimės, ir maudžiantis vienatvės jausmas, ir mintys, jog gyvenimas prabėgo pro šalį, ir įsitikinimas, kad tu niekam nereikalingas. Žmonės nebenori savo problemų spręsti kitaip, kaip tik gerdami vaistus.
"Problema ta, kad mes nežinome, kokia faktinė antidepresantų nauda. Visa informacija apie jų poveikį yra pateikiama studijose, kurias remia farmacijos pramonė, gaminanti šias piliules", - danų laikraščiui "Metroxpress" teigė gydytojas terapeutas Matsas Lindbergas (Mats Lindberg).
Danijoje atlikta studija parodė, kad iš 5,4 mln. šios šalies gyventojų maždaug 250 tūkstančių reguliariai vartoja antidepresantus, bet tik vienas iš penkių jaučia teigiamą efektą.
Jeigu sielos skausmas būtų "liga, pagydoma vaistais", matyt, pasaulyje nebūtų tiek nelaimingų, vienišų, ramybės ir vietos po saule nerandančių žmonių. O farmacijos pramonė iš ketvirtos vietos - po karo pramonės, narkotikų ir sekso industrijos - pakiltų į pirmą.
Aš - ne gydytoja, tačiau neskubėkite ant manęs pykti už tai, kad leidžiu sau turėti nuomonę "depresijos klausimu". Iš labai arti mačiau, ką ši būsena gali padaryti žmogui, kuris mano, kad labiausiai jam gali padėti vaistai, o mažiausiai - jis pats.
Irvingo Stouno biografinėje knygoje apie Froidą aprašytas toks atvejis. Į ligoninę paguldė moterį suparalyžiuotomis kojomis. Gydytojas jai suleido placebo ir pasakė, kad tai eksperimentiniai vaistai, kurie arba per minutę grąžins jai gebėjimą vaikščioti, arba po savaitės ji mirs. Ir po minutės moteris pajudino kojas. Ne, ji nesimuliavo, - tačiau paralyžius buvo isterinis. Kur lenkiu? Jeigu žmogui depresiją išgydė vien tik nurytos piliulės, galbūt jis buvo sveikas?
Kodėl mes savo dvasines problemas skubame vadinti liga, o ligą - likimu? "Mes tikime likimu iš baimės, jog negalime jo pakeisti", - sako ontopsichologas profesorius A. Menegetis.
Žmoniją yra apėmęs paviršutiniškumas ir tingumas, bet pirmiausiai - baimė, kuri slepiasi po tingumu, sako italų psichologas. Žmogus nedaro daugiau, nes nenori rizikuoti. Jis bijo keistis, bijo būti nepanašus į kitus, bijo iškristi iš žaidimo. Narkotikus vartoja iš baimės, vaistus geria iš baimės, girtuokliauja, ištvirkauja irgi iš baimės. Ir laikosi įsikibęs į kitą, rėkdamas, jog myli, tik iš baimės likti akis į akį su savimi.
Kad depresiją reikia gydyti, mes jau skaitėme. Kad ji yra sielos skausmas, irgi žinome. Bet kodėl jį kenčiame, pagalvoti... tingime arba bijome. O tai, anot Menegečio, vienas ir tas pats.
Tai, ką medikai vadina depresija, italų psichologas apibūdina kaip "gyvenimiškųjų instinktų dekadansą". Kai vidinės žmogaus galimybės neranda kelio į išorę. Gyvybiniai instinktai, nepaversti veiksmais. "Depresiją kenčia žmonės, represavę savo žmogiškąjį potencialą."
Menegetis sako, jog žmogus privalo keistis kartu su gamta - bent dukart per metus. "Mes neturime galimybės sustoti. Upė teka, debesys plaukia, o mes esame šio nesiliaujančio judėjimo dalis. Turime atsiverti naujai patirčiai, išeiti iš mirtino futliaro, prie kurio taip pripratome, ir mokytis žvelgti į viską, kas vyksta, pozityviu žvilgsniu. Depresija signalizuoja, kad gyvenimas mums siūlo kažką nauja, ir tik mes esame atsakingi, ar tą naują jėgą investuosime į veiksmą, skirtą atnaujinti save pačius", - straipsnyje "Metas keisti kailį" rašo Menegetis.
Depresija yra skausminga, ir natūralu, kad žmonės ieško vaistų nuo skausmo. Tik ar tikrai jų galima rasti vaistinėje?
"Nėra vaistų nuo ligos, kurios negali išgydyti meilė", sakė Markesas.
Bet jei mes tik gulėsime lovoje, gersime vaistus ir lauksime meilės, jos niekada nesulauksime. Nes jeigu mūsų niekas nemyli, tai ne liga. Bet niekas, išskyrus mus pačius, negali rasti atsakymo, kas tai.
Berta — 2012, Kovas 7 - 19:45
....bandysiu ryt keltis....Aciu.
irma — 2010, Lapkritis 14 - 22:38
Sweiki. Turiu du waikus, wyra, gywename lyg ir twarkoje, bet man wis kazkas blogai, niekas netinka, atrodo wisi mane smerkia, werkiu del kiekwieno man nepatikusio zodzio, smerkiu pati sawe del iswajzdos,kartais atrodo kam as iswis cia reikalinga. Net apie mirty galwoju, nepamenu kada nuosirdziai juokiausi, negi man depresija?
One — 2015, Spalis 19 - 00:34
Pradėkim nuo to, kad išmokime rašyti normaliai... W...
neramu — 2010, Rugsėjis 21 - 17:33
ar ZOLOFT gali isprovokuoti dispepsiją?
lana — 2012, Rugsėjis 22 - 13:03
Aisku, kad taip. Man nuo Seroxato, Cipralex visai nebevirskina maisto. Tik labai lengva ir nedaug kad butu.Jie sutrikdo virskinimo liauku veikla ir bijau, kad negriztamai. Geriu 5 m. Geriu Kreona po 4 kaps per diena
Ilonad — 2010, Birželis 23 - 19:25
Man taip pat pries pusantru metu buvo pripazinta depresija, taippat esu jauna ir kur tik mane negyde, kas tik negyde.. praeina kiek laiko ir vel tas pats. vaistais buvau net apsinuodyjusi, ir vis dazniau galvojau apie savizudybe kol kaimyne nepasaiule uzeiti i psichohilerio saita. uzsiregistravau siaip sau paziuretkas bus, klausiau klausiau tas paskaitas ir pastebejau toki dalyka kad dingo noras zudytis, kazkoks jausmas gyvenimui atsirado. po tu paskaitu isvykau i kelione vykdziau visus patarimus ir kolkas tf utfu tfu pas mane viskas gerai
Linaja — 2012, Sausis 12 - 18:22
gal galite pasakyti sio psl adresa
Inga — 2010, Gruodis 6 - 13:14
sveika, gal nebutu sunku parasyti svetaines adresa, kur buvai uzsiregistravus?
Zmogus kol kas — 2010, Gegužė 19 - 15:23
Sveiki. Sunku pasakyti kada pradejo sirgti depresija, bet ja suvokti pradejo pries kazkokius metus....bemiegies naktys su uztraukta cigarete sedint prie lango... galvojau : kaip viskas yra beprasmiska ir sunku... viskas kas yra apsupe mane neturi prasmes... baimes jausmas iki siol kaip smekla persekioja mane.. mintys padrikusios, sunkiai susukaupiu, tas kas domino visiskai nebedomina, nes tai neturi tikslo man ir prasmes... pagalvojau kad reikia pasigyditi, ieskojau pagalbos.. Aciu Dievui tada pasakiau, nes pagalba suradau, jinai beveik visa laka prie manes buvo, parduotuves lentynose stovejo... Tai buvo geras vaistas - tikras antidepresantas - pionerius.. tik tai va jis turejo salutini poveiki.. dazniasiai ryte, tada ir vel visos mano baimes kaip baubas is po lovos i galva skverbtis pradejo... tai ka pagalvojau, per maza doze vaistu naudoju, reikia doze padidint... ir tai truko apie metus, pats negalejau suvokti kodel as isgerineju...praradau brangu zmogu.... ne del to kad vartojau alkoholi, su juo as negeriau, bet liudesys ir pesimizmas neapleisdavo mane niekada, jie buvo mano istikimiausi draugai - bendrazygiai. Susivokti pradejau pomzau..meciau gerti, nes kartais klausdavau save: kam as geriu? Kreipiasi pas gydytoja, konstatavo depresija, israse vaistu. Vartuoju juos viena savaite... idomu kas bus toliau..
V — 2010, Gegužė 6 - 13:43
Greit bus metai, kai pasibaigė mano žmogiška istorija.
Gegužės 12 - ąją. Lygiai prieš metus juokiausi, šypsojausi ir giliai kvėpavau. Natūraliai. Po galais, iš tiesų troškau kalnus versti.
Dabar eilinį kartą apžvelgiu laiką iki pat šios minutės ir matau mano galvai sunkiai suvokiamo masto pokyčius. Kas aš dabar? Galiu atsakyti. Ogi: grįžkit, brangieji, aš visa galiu, aš pasveiksiu, aš pati sugrįšiu. Bet. Esu ką tik gimusio, aklo, maldaujančio šunėko stadijoj. Šliaužiantis pažeme, uostinėjantis, ieškantis šilumos, savo guolio. Bet staiga išdygusi ranka tvirtai sugriebia jį už pakarpos ir bloškia šalin. Šunėko nelieka. Laukiam naujo. Man niekaip nepavyksta nuo tos rankos išsisukti.
Manau, jog gyvenime pati visada susirasdavau problemas. Į aplinkinių skatinimus į viską žiūrėti paprasčiau atsikirsdavau įniršio perkreiptu žvilgsniu. Man niekas niekuomet neatrodė paprasta. Nepykstu ant savo skylėtos, traumuotos, jau nuo pat ankstyvos paauglystės egzistencialistinius klausimus gvildenančios makaulės. Negaliu perprasti elementariausios kasdienės veiklos variklio veikimo. Negaliu įsijungti. Visuomet iškildavo kvailas: kam visa tai? Bet tai nereiškia, kad nenoriu(ėjau) gyventi. Nieko tokio, kad vaikystėje motina dirbo kaip jautis ir aš jos beveik nemačiau ir nejaučiau; nieko tokio, kad tėvas ją kapojo, ir kapojo, ir kapojo, kol mano vaiko akyse melsva šeimos pilis nesubyrėjo į šipulius - dabar tėėtėė yra, pasirodo porą kartų į metus, praturtina materialiai, bet jis juk yra; nieko tokio, kad mane paliko mano žmogus. Glaudė, žadėjo, žadėjo, žadėjo, rišo prie savęs, kol - stukt - tuomet dar švelnios virvelės staigiai nepaleido. Rodos, kritau, užsimušiau ir prisikėliau. Skaudžiai tėškiausi į žemę, todėl ir liko šitas nesibaigiantis pamėklės plevėsavimas ir vaitojimas. Nieko tokio, nieko tokio, nieko tokio, maršo tempu. Man nenutiko nieko ypatingo, viskas šlykščiai stereotipiška. Tik.. oo. Dabar pokalbiai su pora mano artimiausių žmonių vyksta apie sielos spazmus ir kaip juos įveikti. Ir tiesą sakant, žiūrėdama į šitas menkas, ką tik išraitytas eilutes jaučiuosi apgailėtinai. Nenoriu būti tas pacientas šautine žaizda, kuris pagaliau sulaukė savo eilės ir štai brigada gelbėtojų atlekia jam padėti. Gyvenime aš meistriškai moku nuslėpti kraujuojančias žaizdas. Meistriškai.
Nutiko daug. O dabar, po visko liko tik mano nuolatinė ironija, kone kasdienis akių tušo skalavimas sūriu vandeniu, ilgos naktys ir be proto sunkūs rytai, eks-gyvenimą išvingiuojančios melodijos, nikotino glėbys, tie patys minėtieji spazmai (sielos ne sielos, iš tiesų nežinau, kas per?) ir kiti menki niuansai. Randų niekas niekada niekada nenušlifuos, savižudybės mintys kol kas paliktos tolimiausiose smegenų žievelių kertėse, bet suvokiu, jog mano gyvenimas daugiau ar mažiau bus it išdaužtas lango stiklas. Žinau, jog man nepadės jokie vaistai, jokios terapijos, pokalbiai su specialistais-profesionalais ar panašus, atsiprašant, šlamštas. Paprasčiausiai jausčiausi kaip kokiam mini spektakliuke.
Tiesiog kaip yra, taip. Žmogiška istorija baigta, bet reikia rinktis griaučius ir nešti juos kažkur į tunelio šviesą. Nors pasaulis mano akimis - išsigimusi, silikoninė nuotaka, kasdieną pratęsianti savo pompastiškas blizgučiais nukarstytas vestuves. Galbūt išsiilgtas natūralumas ir nežmoniškas aplinkinis dvasinis skurdas, nesuprantami aplinkinių poelgiai, neša mano sveiką, šviesią nuovoką tyrlaukiais tolyn. Jeigu turėčiau absoliutų nulį tikrumo, garantuotai migčiau amžiams. Pragyvenau tik 18 metų, pažinimo šulinys dar neišsemtas, vos palytėtas, bet pečius kasdieną jau slegia tas tironiškas plienas. Sąvokos kaip liūdesys, nusivylimas ar beviltiškumas per skystos kalbėti apie mane. Čia auga daugiau, galingiau. Nežinia dėl rytojaus, dėl jo negali būti tikras net ir laimingas vėjavaikis. Aš tik stumiuosi laiku, esu merdintis šios aplinkos brokas, sumauta nihilistė. Tik, o varge, per daug dievinu Dangų ir tebenoriu į jį žvelgti iš apačios. Kad ir kaip perštėtų akis.
v. — 2010, Rugpjūtis 18 - 18:07
Sveika!
Simtus kartu stengiuos issakyt kaip jauciuos, bet daja, neturiu tokios zodzio galios kaip tavoji. Skaitydama tavo gyvenimo proza jauciaus tarsi vartyciau savo jausmu memuarus.
...jau keturi metai egzistuoju ne lietuvoj. O vienatve cia dar juodesne. Cia esantys ant pirstu suskaicuojami draugai ir artimieji pavargo nuo mano neprognozuojamu poelgiu ir nelogisku problemu spendimo. Bet juk kitaip elgtis nemoku! Man nieko nera paprasto ar lengvai suprantamo, skruzdelines problemos virsta dramblio dydzio, o vaivorykstine diena apsiniaukia zaibo greiciu; jau senai tam nereikia realiu ivykiu ar poelgiu, uztenka padrikai vaizduotei slystelt ne tuo smegenu labirintu vingiu.
Tikriausiai likimas jau nuo pirmo klyksmo buvo irasytas mano ledinej sirdy ir neapykanta deganciam kraujyje, jis uzkoduotas genuose ir vaikystes prisiminimuose. Tavoji vaikyste beveik identiska manajai: mamos pavargusios rankos ir liudnos akys, tevo kumsciai ir skraidancios lekstes nepadavus sauksto…
Ironiskas, kartais pusiau angliskas (ismokau is cionyksciu), apgaulingas sypsnys, pagalastas liezuvis ir niekuo netikintis zvilgsnis –tai viskas ka nesioju su savim. Graudu.
Kartais taip noretus sutikt zmogu kuris suprastu nerislias sapaliones ir padetu isnarplyt vaizduotes voratinklius…
Dita — 2011, Liepa 20 - 18:51
O kaip jautiesi po metu ? Kaip dabar klostosi gyvenimas.. ? Nes kai skaiciau pries metus, as nebuvau tokioj padety kaip buvai tu, o dabar isigyvenu viska ta pati..Is kur ta stiprybe tavo viska istverti ?
v. — 2012, Lapkritis 17 - 15:35
Sveika Dita!
Sedejau darbe ir skaitinejau senus emailus...prisiminiau ir sia svetaine.
klausi kaip laikaus? Super gerai! Supratau savaja problema- neturejau tikslo ir galva kvarsindavau visokiom nesamonem- samonem... Dabar turiu dukryte. kuri nuspalvino mano pasauli vaivorykstinem spalvom. Kolegos vis klausia: kaip tu? ar nepabodo namuos? ar neuzgule kasdienybe?- atsakau- gyvenime nebuvau tokia uzsiemus, tiesa- nespeju nieko ypatingo per diena nuveikt, saves neliko, neliko ir depresijos. Vien tik vaiko juoko ir zaidimu pilnos dienos. galejau pasukt ir kitu keliu- gailet saves ir sedint prie pampersu ir puodu skustis seimininkes padetim. taciau emiaus iniciatyvos, pakeliau nosi ir pradejau matyt kas toliau manes dedas, pasaulis grazus ir laikas tirpsata pirstuos. todel skubekim gyvent, nustokim skustis. po asaru lietaus- suzydekim pavasariu gaiviu! iveikim savo baimes ir lietuviska niurzgejimo tradicija. Geros dienos, Mielieji!
V — 2010, Rugsėjis 14 - 16:40
Deja neturiu tavo kontaktų, pakalbėtume.
v — 2010, Rugsėjis 14 - 18:27
Gali man keverzot i si email'a: vilma.f@gawab.com
Ega — 2010, Rugpjūtis 2 - 13:09
Turite talenta.Galite rasti.Kiekviena diena nors po viena puslapi...Gaila butu issvaistyti tokius gabumus.
AGNIEŠKA — 2010, Kovas 10 - 22:27
Mano tėtis prieš 7m.sirgo depresija,sirgo maždauag apie 3,5 m. ištiesu tai baisi liga, nes per ta depresija ir meilužę buvo susiradęs ir su mama išsiskyrė, žinoma jis gydėsi,bet manau jam ne kiek vaistai padėjo, o mes artimieji, nes kai su mama išsiskyrė po poros metų jis vėl sugrižo pas mama, ji jam atleido, nes suprato kad jam reikia padėti ir reikia ji gydyti manau kad ir mylėjo dar tėtį mama,žinoma meiluže paliko prieš susitaikan su mama, vėl kartu pradėjo gyventi ir mama ir mes visi artimieji padėjom jam pasveikti.Ir po poros metu mano tetis visiškai išsigydė depresija, dabar labai gražiai ir laimingai gyvenam ir su mama gerai sutaria, nesipyksta, myli ja, užsienyje susirado gerai apmokama darbą ir laimongai gyvena, manau šios Depresijos atvėju tėčiui padėjome mes artimieji, o vaistai tik prisidėjo prie pasveikimo, džiugu, kad ši liga tečiui dagiau nesikartoja.
Bet gaila kad mūsų giminėje tai ne vienas depresijos atvėjis, prieš 5m. Mano dėdė vardu Darius susirgo sunkia depresijos forma, kur tik jis nesigydė ir Rokiškyje ne kartą gulėjo ir brangiausius vaistus naudojo, kol vaistus naudojo jam ištisu padedavo, bet manau jis labai sunkia depresijos forma sirgo todėl jam niekas nepadėjo, o jam buvo vos 25m. ;( jis man buvo kaip brolis, nes mums su mama labai daug padėjo kai tevai buvo išsiskyrę.Labai geras dėdė buvo, jis jaunesnis budamas ne viena mašinos ir motociklo avarija turėjo, manau kad galėjo ir dėl to atsiliepti jam.Dėdė dirbo užsienyje, kiti gymynės kalbėjo kad galėjo ir nuo per didelio darbo krūvio atsiliepti. Nes jis daug dirbo ir įvairiose šalyse,tai vat viena dieną jis vėl išsiruošė į kelione su mano tėčiu kartu važiavo, nes tėvai jau buvo susitaikę,Dėdė nadojo vaistus nuo depresijos, bet važioudamas i Norvegija, manau ta diena ar kelias dienas jis pamiršo ižgerti dozę, ir jis plaukdmas į Norvegija, nušoko nuo kelto į atvirą jūrą;( visi kelto darbuotojai ir tetis labai pradėjo panikuoti,tėtis labai išsigando ir labai sunerimo kur dėdė dingo, pradėjo ieškoti, bet niekur nerado, staiga rusiškai kapitonas pradėjo rėkti kad žmogus už borto nors ne kapitonas pamatė o žmonės atrodo (tiksliai šito neatsimenu, nes nebenoriu
klausti tėvų jiems ir taip skaudu prisiminti šia nelaimę.)Ta diena jūroje siuatė audra, bet keltas kelis kartus apsuko ratus aplink tą vietą, kur dėdė išoko, deja bet nieko nerado, kelias dienas ieškojo dedes juroje, bet deja jo kūno taip ir nesurado;( Per visas radijas ir televizijas Lietuvos tiek užsienio žinias pradėjo skelbti, kad plaukiant i Švedija, žmogus nusižudė.Mes tai girdėjome per radija bet tik kitą dieną po nelaimės, močiutei, dėds mamai nuojauta jau jažką sakė ir ji kažką jau negero nujautė.O Mes pagalvojome kad tai gal kitas žmogus nusižudė tikrai ne dėdė. Bet tėtis dieną paskambino ir pasakė kad tai mūsų dėdė tai mano geriausias ir mylimiausias dėdė nusižudė;(
Mes buvome šoke, netikejau kad jis taip galėjo padaryti, gaila bet buvo per vėlu jam padėti ir pakeisti.Tik po poros metų mano artimieji sugebėjo truputi atsigauti po šios nelaimės, močiutė tai vos išgirdusi dėdės vrdą verkdavo ir verkia, mes ir verkiam prisiminę Darių, tiek mama tiek aš tiek tėtis nesulaiko ašarų, nes jis per daug geras žmogus buvo išeiti iš šio pasaulio...
Pudra — 2010, Vasaris 25 - 04:29
Sveiki, manau,kad turiu dideliu problemu ir noreciau,kad ir zmogisko patarimo...O galbut tieisog norisi viska parasyti 'i kazkur' ir tuo pat metu i niekur,nes issakyti garsiai tieisog neturiu kam.
Man 21eri metai,pries dvejus metus mano geriausia drauge,mano artima siela,tiesiog zmogus kuris mane pazinojo geriausiai isvaziavo labai toli,bendravome vis maziau ir reciau.Emiau jaustis labai vienisa,vis reciau kur nors iseidavau,man jos trukdavo.Bendravome daug metu,o as prie zmoniu labai prisirisu,man sunku skirtis,sunku susirasti ka nors 'naujo'.Gyvenau toliau nors ir beprotiskai jos ilgejausi,o kai gaudavau koki laiskeli ar zinute po ilgo tylejimo tieisog apsiverkdavau is dziaugsmo,kad mane pamena,bet jai to taip ir nepasakiau niekada.Tai buvo mano pirmasis zingsnis i tai,kad siuo metu esu absoliuciai atsiskirusi nuo isorinio pasaulio...
Pries pusantru metu,kai jau buvau pakeitusi gyvenimo buda,buvau jautresne ir ramesne,nes 'netekusi' geriausios drauges tieisog nustojau linksmintis,pasidariau visiska naminuke ir suglebau siek tiek nuo bendravimo trukumo,galbut teigiamu emociju trukumo... tai kaip ir sakiau pries pusantru metu mano geras pazystamas,kuris buvo begalo perspektyvus jaunuolis ir protingas ir gabus,jis nusizude.Paciu baisiausiu budu ir iki siol niekam neaiskios aplinkybes.Visiems tai buvo netiketa.Man irgi.Man tai skaudziai trenke per smegenine,per sirdi,per nervu sistema.Jutau,kad pasaulis eina is proto,emiau jo gedeti,kazkaip manjakiskai,lankydavau kapa,verkdavau,mastydavau ir jauciau,kad vis labiau klimpstu i beprotybe.Tuo metu mama kuria labai myliu serga alkoholizmu ir jai ispuole eilinis protrukis,namuose kelioms savaitems uzvire pragaras,ji gerdavo paromis,vogdavo pinigus,nes jos valiuta mes su broliu slepdavome prasidejus eiliniam uzgerimui, zinodami jos liga.Uzsirakindavau duris o ji stovedavo ir i jas belsdavo, kaulydama poros litu ant alaus butelio po 2...3..valandas.Eiline nakti kai ja sugrebe abstinencija as neislaikiusi jos maldavimu jai duoti pinigu paklausiau,nejau jai velnio lasai svarbesni uz mane? Beabejo,tuo metu isgirdau teigiama atsakyma,uz ja kalbejo jos liga..taciau man to uzteko,buvau ir taip pazeista o mane tie zodziai tieisog nuzude is vidaus.Puoliau i isterija,skambinau draugui,maldavau atvaziuoti,man padeti,ka nors padaryti...nes nezinojau ka man daryti,nes nieko nebegalejau padaryti,bijojau pati saves,negalejau mastyti,viskas susikaupe ir jauciau,kad as tai nebe as.Taciau jis is savo neikainojamo laiko negalejo man skirti nei trupucio.Galu gale paliko mane ir jis,nes tieisog manes nebesuprato.As jo nekaltinu,juk ir pati saves nebesupratau.Tik skaudu,kad jis netgi nepabande...O iseidamas pasake 'tu tik sita...nesizudyk'.Pasijutau kaip idiote,kaip ligone,kuria meta nes ji niekam tikusi,taciau tuo mat metu uzjaucia ir gailisi.Tad likau visiskai viena.Visiskai.Nesuprasta ir niekada niekam nepasakojusi ka istiesu jauciu,kokiu minciu kruvos veisiasi mano galvoje,kokiu nesveiku ideju ir kokius nenupasakojamus jausmus as bent jau noreciau pabandyti kam nors nupasakoti...
Stai jau daugiau nei metai gyvenu savo vidiniame pasaulyje,mano normalioji,sveikoji ir senoji as peikia mane,sako,kad apsileidau,nusilpusi suklupau ir nebesugebu atsikelti..o dabartine as istiesu nebesugeba atsikelti,ka nors pakeisti.Naktimis nemiegu,dienas pramiegu,beveik nematau sviesos...vakare nueinu i darba ir vel gryztu i namus...nesusitinku jokiu nauju zmoniu,nevaikstau i jokius renginius,neturiu jegu mokytis,vengiu pazystamu...nes zinau,kad jie mane pamate pasibaisetu,nes dabar nebeatrodau taip kaip atrodziau anksciau...nieko nebebijau,niekuo nebesidziaugiu,nieko nesiekiu,apie nieka nesvajoju.Rodos liko tik tokie norai - parukyti,pasiklausyti muzikos ir uzmigti.Man baisu del saves,kartais baisu o kartais saves tieisog neapkenciu..dvi emocijos - gailestis ir neapykanta..tai viskas ka jauciu sau.As kaip apsesta kazko...as ,as buvau tokia aktyvi,optimistiska,gerai mokiausi,turejau daug draugu...bent jau taip maniau...manes visur buvo daug,as buvau patraukli.O dabar teliko karikatura senosios as...karikatura is pacios blogiausios puses...
As tieisog noriu ismananciu zmoniu patarimo,ar man depresija? kas man? galbut as tieisog nevykele? man niekada nieko panasaus nebuvo nutike.Man baisu.Ar jau viskas? 20 metu ir isejau i pensija? ...Palieku el.pasta,as su idomumu perskaitysiu Jusu laiskus,man idomi Jusu nuomone,as busiu dekinga uz patarimus.Taip,man jusu reikia,kaip tai bebutu apgailetina,nes i akis kam nors pasakyti,kad man reikia pagalbos nedristu...
VanagoPlunksna@gmail.com
erika — 2010, Balandis 1 - 14:08
suprantu tave. pati sergu depresija man be galo sunku. tau reiketu nueiti pas specialistu tai tikrai butu gera pradzia.
Agne — 2010, Vasaris 19 - 18:40
Sveiki! As nezinau, ar man depresija. Jau daugiau nei metus kazkur dingo mano gyvybingumas, daznai verkiu, man vis i galva ateina mintys, kad as noriu numirti. Nepaisant to as sugebu pasidaryt gyvybiskai butinus darbus, nors visiskai dingo poreikis puostis, praradau pomegi gaminti maista, namai sujaukti, nustojau daug veiklu daryt. Tik nezinau, ar cia jau liga, ar tiesiog nuovargis, nes sunkiai studijuoju, vienu metu buvau labai apsikrovus. Vaistu gert nenoriu, o psichoterapijos man nieks neskirs, nes ji brangi.
Picante — 2010, Balandis 22 - 15:14
Agne, gerai isiskaityk i savo paskutini sakini. Vien negatyvas. Tai reiskias, jeigu tu tikrai sergi, tu nenori isgyti. Tikiuosi suprasi ka norejau pasakyti. Sekmes.
arunas — 2010, Sausis 20 - 12:34
kas tai generalizuotas nerimas panikos atakos tip man pasake pries 4 metus ir niekaip nepraeina tie spazmai vis trukteli kas 1 ar 2 kartais 3 valandas tokiais intervalais kas per velnias niekaip neatsikratau tu spazmu buna ir nakti kai miegi vartojau 6 men cipralex niekaip nesuprantu kada gi jie pradings tie spazmai... gal kas susidure esat su tokia diagnoze?
Justina — 2010, Gegužė 3 - 09:38
Sveikas, nerimas su panikos atakomis, tai liga, pagydoma liga kaip ir visos kitos, o isgydoma ji - geromis mintimis ir gyvenimo dziaugsmu :) Nueik pas specialista, psichoterapeuta, ar psichiatra kas tau israse cipralex. turetu patarti, galbut reikia keisti vaistus, nors vartojant cipralex poveikis atsiranda tik veliau.
mi — 2010, Sausis 4 - 20:58
man26. as po gimdymo ir skyrybu pagulejau naujoj vilnioj universitetiniame skyriuje. depresija. ligonineje labai atsigavau. kita aplinka, kiti zmones, net pradejau smagiai jaustis ir dziagtis. bet griizus vel tas pats. vaistai nepadeda. norisi juros smelio ir viskas.
kas tik pavargote- iskarto zygiuokit i poliklinika ir begte pas psichologus ar psichiatrus.
ne kiek gydytojai, kiek tas pagalbos oeskojimas padeda. ir isvaziuokite dazniau
ir dirbkit dirbkit,
nors man nepadeda :)
labaiusiai padetu nauji draugai. normalus. :D
Justina — 2010, Gegužė 3 - 09:39
Sveika, parasyk man, as irgi turiu panasiu bedu :) galbut pasidarysim normalios:D
ligone — 2010, Sausis 4 - 15:06
puoliau i depresija,keiciame gyvenama vieta is buto i nama,nuosaliau nuo miesto,tai puoliau i panika,kad man ten bus liudna,niekas manes nepersneka,asaroju,nieko sau negaliu padaryti.viskas butu gerai,noriu ten eiti gyventi,bet reikalas toks,kad vyras isvyksta i uzsieni ir as ten su vaikuciais gyven turesiu,tai dabar galvoju taip gerai butelyje gyvenau,nieko nebijojau,saugu,o dabar net bijau pamastyti,kad ten vienom reikes butiir dar skolu pasidarem,tokiu sunkiu metu,nu vienu zodziu man kosmaras ir vyra baigiu i depresija ivaryti,ar cia reikia eiti pas psichologa
Justina — 2010, Gegužė 3 - 09:41
Butu gerai nueit, jis tikrai padetu i jusu situacija pazvelgti kitu kampu. Juk grynas oras dar niekam nepakenke, ar ne?:)
Vytautas — 2010, Sausis 3 - 18:30
Sveiki visi. Matau, jog čia daugiausiai rašo merginos. Na, aš esu vaikinas. Noriu papasakoti kas yra man. Kiek pasiskaičiau apie depresiją, tai man tinka visos formos, kurios čia aprašytos. Depresija sergu jau daug metų, tačiau niekada niekur nesikreipiau, nes ji tai užeidavo, tai vėl dingdavo. Tačiau dabar, kai mane paliko mane beprotiškai mylintis žmogus, mano gyvenimo meilė, aš suklupau. Nebepajėgiu gyventi, dar smarkiau pradėjau kurti eiles, atsisveikinimo žodžius, rašyti laiškus, klausyti liūdną ir nuostabią muziką, viskas vyksta lyg paskutinį kartą... Gal būtų kažkiek lengviau, jei žinočiau jog ji manęs nemyli, tačiau žinau jog negali be manęs gyventi, myli beprotiškai mane, tačiau nenori grįžti, nes būdavau per daug pavydus, tačiau visada buvau jai geras, niekada neskriaudžiau, net neesu per tuos visus metus ant jos šaukęs... :'( Man kiekviena diena, tarsi paskutinė, kiekvieną dieną vis stipriau galvoju apie išėjimą, nes per sunku gyventi... Gal ten, kitur bus lengviau... :( Kiekvieną dieną verkiu po kelias valandas, užmiegu tik su ašaromis, keliuosi taip pat su jomis, tik ryte pramerkiu akis ir vėl verkiu. Iš tikrųjų, neverkiu tik kelias valandas per dieną... Viskas mane skaudina, kiekvienas daiktas, kurį ji buvo palietus, kiekvienas žodis, kurį buvo pasakius ji, kiekvienas žmogus, kiekviena laiminga šeima ir pora, taip pat mane beprotiškai skaudina... Noriu tik numirti, kad galėčiau amžinai būti šalia jos, nors ir negalėsiu jos paliesti, bet matysiu ją, padėsiu jai ir saugosiu ją... :'( Nebežinau ką daryti, vaistų gerti nenoriu, nes nuo jų man būna tik dar blogiau.. Ką man daryti ? :'(
Algis — 2010, Kovas 10 - 14:17
Sveikas,perskaiciau tavo pasisakyma internete.Zinok pas mane ta pati problema.Buvau pas gydytoja israse cipralex sako jie nepriprantami tai kalu kiekviena ryta.Kol kas efekto nejauciu,bet man ir sake kad pajausiu po 3 savaiciu.Jau puse metu kankinuosi,niekas neidomu, bendrauti sunku su zmonemis, dirbti normaliai negaliu.Bandau nukreipti mintis kitur,bet sunkiai gaunasi.Gerai jauciuosi tik kai miegu ir pabudes kokias 5 sekundes,po to vel krize.Sako geriausias vaistas laikas ,bet kaip ji pralaukti.Kartais irgi pagalvoju kad iseiti,bet vis kazkaip dar suprantu kad nusikaltimas pries save,pries artimuosius.Stenkis nebuti vienas ir vyk mintis negeras tolyn.Sekmes,laikykis.Kazkada viskas vis tiek bus gerai.
Lina — 2010, Sausis 3 - 19:59
Laba,patikek tu ne vienas taip jauties as pries kelis men palaidojau drauga kuri mylejau 11metu tai buva man kaip kosmaras as istisai verkiau ir prasiau kad jis pasiimtu pas save tai tesesi tok kol neatsiradau ligoninej ir nesupratau kad kitiem buna dar blogiau man paskyre antidepresatu as ju nenoriu bet ir be ju negaliu suprantu kad reikia save suimt i rankas bet as nesu tokia stipri o tau patarsiu pagalvok apie kitus kurįe tave
Vytautas — 2010, Sausis 3 - 22:03
Lina, aš taip pat neesu toks stiprus, aišku, mano situacija kitokia nei tavo, tačiau mūsų meilė buvo labai stipri ir nereali, o aš niekada dar taip nebuvau mylėjęs ir niekada nemylėsiu taip kaip dabar ir tie visi gražūs prisiminimai mane graužia, mane naikina :(
Svecias — 2010, Sausis 4 - 14:37
Labas,
Man irgi uzeina depresija, bet yra geras gydymo budas. "tie visi gražūs prisiminimai mane graužia, mane naikina :(" Paskaiciau siuos zodzius ir prisiminiau knyga J. Markunas "Zmogaus gyvenimo nesekmiu bei ligu priezastys ir galimybes ju isvengti" Negalvokit, jog tai reklama, as tik noriu padeti. Sioje knygoje rasite daugeli atsakymu, galite su paciu autorium susitikti ir jis Jums mielai pades, jis veda paskaitas ir bendrauja su kiekvienu atskirai. Pinigu neims, nebent patys noresit duoti. Pats apsilankau jo paskaitose ir man patinka.
Paskaitu laikas:
Kiekvieną PIRMADIENĮ 18:00 val. Vilniuje , Naugarduko 76 - 305 auditorija.
Kiekvieną ANTRADIENĮ 18:00 val. Kaune, Riomerio g.31.
Apsilankykit pas ji, jis tikrai pades, kaip padeda ir man.
Justina — 2010, Gegužė 3 - 09:45
Sveika, parasyk man kaip jis tau padejo ir kaip jis tai daro:)
Vytautas — 2010, Sausis 4 - 17:36
Ačiū labai už pagalbą... Bet net nežinau ar noriu, kad jis man padėtų... Aš tiesiog noriu, kad Dievas mane pasiimtų į savo karalystę...
Picante — 2010, Balandis 22 - 15:30
Vytautai, skirtingai turbut nei kiti, cia besilankantys, as nesergu sia liga. Paskaicius tavo postus, nuosirdziai norisi susitikti ir stipriai stipriai Tave papurtyti :). taip gautusi, kad kiekvienas zmogus, mylejes kada nors gyvenime nesvarbu ar tai butu tetis, mama, sesuo, mergina, vaikinas, ir jei butu ju neteke tikraja ta zodzio prasme, t.y. palaidoje, visi turetu nusiszudyti.Bet netgi tai butu ne priezastis. Kokia statistika turetu buti nusizudziusiu zmoniu, kuriems viena, antra ar trecia karta nepasiseke meile? Kas ismatuotu skausma Tavo artimuju, kuriu meile Tau kartu sudejus butu zymiai didesne nei Tavo meile buvusiai merginai? Savanaudiska taip galvoti ir taip kalbeti, bet as turbut nesuprasiu, nes nesergu... bet visvien manau, kad kiekvieno rasancio siame saite tikslas yra noras buti isgirstam ir noras bendrauti. Juk niekad negali zinoti, gal po puses metu ar metu, o gal ir po menesio, Tu patirsi dar stipresne meile. Niekas nezino kas musu laukia. Negi Tu nebenori suzinoti? Sekmes!
Inga — 2010, Gruodis 6 - 14:24
skaitau ir pritariu viskam kas parasyta.
tik mano atveju, nera net noro suzinoti, kas bus po to menesio ar metu. zinau. ir neidomu. nu ir kas , kadmylimas draugas, oi, suzadetinis salia, nu ir kas , kad vis dar turiu uz ka valgyt, nu ir kas, kad jis mane vest nori, nu ir kas.....
o kazkada as buvau kaip Picante..
depresijos auka — 2009, Gruodis 27 - 21:31
Sveiki, man 22m. laukiuosi antro vaikelio ir vis jauciu, kad as jaubeveik paciame depresijos dugne... Sia liga sergu seniai.. viskas prasidejo dar paauglystej.. del to nuejo visas mano gyvenimas suniui po uodega... vaiksciojau pas specialistus, bet jais nepasitikejau, jauciausi po seansu dar blogiau.. geriau begales vaistu, visa diena miegodavau nuo ju, i mokykla nejau. Jos ir nebaigiau...
siandien paskutinis lasas perpildes mano sielos taure... nebegaliu daugiau, viskas... as pasiduodu, nebegaliu daugiau kovot... draugu neturiu.. vyras nesupranta... o dar finansine padetis neplanuotai pasikeite... gyvenimas svetur, kur nemoki kalbos.. noretusi kaip nors is to liuno isbristi, bet nebevalioju.. neturiu nei fiziskai nei dvasiskai stiprybes tam... pavargau nuo visko.. jei ne tevai, vaikas ir busimas vaikelis iseiciau.. nors kartais tik ir teswajoju, kad atsitiktu kokia nors nelaime ir manes nebeliktu siame pasauly...
jolanta — 2009, Gruodis 7 - 23:01
jolanta
o as jau baigiu nublust,patarkit ka daryt,taip man blogai
virgis — 2010, Vasaris 10 - 21:49
visada galvok kad tau geriau nepasiduok blogoms mintims ir isties pasijausi geriau .
depresija — 2009, Lapkritis 19 - 22:54
o jus visi nemanote, jog pagrindinis vaistas issigydyti is depresijos tai paprasciausiai i tai nereguoti? pavargot - pailsekit, sunku bendrauti - bendraukit kiek galit, negalit - patylekit, juk tai normalu negali buti kad visada noretusi tik krykstaut is laimes, priimkit ta busena kaip normalia, ir dziaukites kad turit rankas, kojas, kad galit matyti, pradekit matyti kitus, ir kaip galit jiems padeti, o ne i save koncentruotis - tada kaip mat depresijos ir neliks, depresija tai ne liga, tai ne plauciu uzdegimas ar vezys, atsipeikekit zmones
akiV — 2009, Lapkritis 19 - 17:04
as tai pati nezinau ar man depresija ar ne, bet zinau kad mano pagrindine problema - begalo didele baime buti savimi, as visada ir visur apsimetineju, kazkuo bunu kitu tik ne savimi. Istikruju bijau net mastyti daugiau sia tema ir nagrinetis, nes bijau isproteti, per daug gilinantis i save gali stogas nuciuost. bet toks gyvenimas koks yra dabar manes netenkina. Del baimes buti savimi as visada esu itampoje, susikauscius delto laabai sunku bendrauti su kitais zmonemis, man pasidare neimanoma net su draugemis bendrauti, kazkoks kosmaras. taip tesiasi gal metus, pries tai buvau kitokia - tiesiog priesyngybe, galedavau bendrauti su visais ir bet kokiomis temomis, jauciau gyvenimo lengvuma ir man visur buvo paprasta, ka ejau ir ka bedariau buvau laisva ir dziaugsminga. bet nenoriu pripazinti kad man depresija ir to nepadarysiu, nes taip ir nera as save isiteigsiu ir ismoksiu gyventi tikejimu. As tvirtai esu isitikinus kad jei zmogus pripazysta sau depresija jis tiesiog save uzantspauduoja ir ta liga ateina pas ji. Dvasinis pasaulis realesnis uz zemiskaji!
lina — 2009, Gruodis 11 - 15:05
saunuole,reikia labai stengtis ir nepulti i nevilti.eik ,bendrauk ,buk su zmonemis,nebuk viena.
Karma — 2009, Lapkritis 19 - 15:58
Eisiu pirmadienį į Vasaros 5. Noriu, kad man padėtų suprasti save, o gal dar sugebėsiu išsigąsti išprotėjimo perspektyvos ir greitesnio ritimosi žemyn. Užėjus į šią svetainę keletą akimirkų akyse suspindo ašaros, kai ką supratau ir noriu sau padėti. Manau, kad dar palauksiu ir pažiūrėsiu, kaip toliau seksis mano planas, o vėliau būsiu su mama ir ji man suteiks jėgų, dar nepasiduosiu, negaliu pasiduot ir nenoriu.
zitae — 2009, Spalis 29 - 11:10
sveiki visi sergantys depresija ir dar ne,o siais laikais susirgti tai labai nedaug reikia kaip kiekviena diena per informacijas televizijos programas vien tik ir kalba apie krize.Cia dauguma raso jaunimas,o man jau per 50,ir man neseniai nustate vidutine depresija tai jau negerai kaip sake gyd.taciau nezinau kazkaip as negaliu su tuo susitaikyti pateike tik klausimus i kuriuos atsakiau ,o ju buvo 350 ir is to nustate.Nepakalbejo su manim apie priezastis ,nepasiteiravo apie gyvenima ir tt.Nusiunte pas psichiatra,o tas aisku vaistuku is karto kurie perskaicius informacini lapeli baisu ir gerti.Gal kartais kas naudojote tokius:CYMBALTAS?Kazkaip labai pradejau nepasitiketi gyd. nes kur belauktum prie kokiu kabinetu vis eina ir eina vaistu reklamuotojai ir pasirodo uz gerai platinamus vaistus gyd .gauna nemokamus kelialapius i egzotiskas salis taip kalba zmones.Tai stai as ir noriu pasidalinti mintimis gal but teko kam issigydyti depresija be medikamentu? prasau parasykite.
egidijus — 2009, Lapkritis 28 - 00:15
Tik negerkit Cymbalta!!!Jie mūsų rinkoje neseniai-mažai naudoti ir brangūs...beje, pavojingi, skiriami sunkiems šizofrenijos atvejams gydyti...man taip pat išrašė jų prieš du metus, iškart pasijutau taip, jog reikėjo nežmoniškų jėgų prisimint adresą, o vėliau - pusę metų siaubo filmo. Visa šeima išgyveno šoką, maniau išprotėsiu. Yra paprastesnių vaistų,(pvz: Coaxil) tačiau geriausias-pasivaikščiojimai(man padėjo važinėjimas dviračiu), galvokit apie teigiamus dalykus, mokykitės džiaugtis kasdienėmis akimirkomis, skaitykite knygas, mažiau žr.TV programas, keiskite gyvenimo įpročius, skirkite laiko sau, maldai, draugams...svarbiausia: kuo daugiau pozityvo gyvenime.
lina — 2009, Lapkritis 24 - 12:46
Laba diena,ir as sergu depresija.man taip pat buve israse siu vaistu tai visa diena is lovos nepasikeliau.man jie netiko.
Depresikė — 2009, Spalis 26 - 08:56
Sveiki. Man 23 metai. Šia liga sergu jau trečią kartą - t.y. jau išgyvenu trečią depresijos epizodą. Susitaikiau su liga ir bandau išmokti su ja gyventi.
Du kartus gulėjau ligoninėje - krizių ir psichoterapijos skyriuose. Labai džiaugiuosi tuo - psichoterapija išmokė daug naudingų dalykų. Tiesa, liūdna, kad nemokama psichoterapija Lietuvoje sunkiai prieinama, o privati - labai brangiai kainuoja.
Taip pat yra nemažai savipagalbos knygų. Viena iš populiariausių ir geriausių - tai "5 depresijos gydymo raktai". Tikrai visiems sergantiems patariu ją perskaityti - sužinosite ne tik, kaip palengvinti simptomus, bet ir kaip prailginti remisijos laiką (kai būdingi pasikartojantys depresijos epizodai).
Labai sunku išgyventi pablogėjimus. Esu studentė, nemiga ir dėmesio koncentracijos stoka tikrai nepadeda mokantis. Būna nevilties akimirkų, bet jau išmokau prašyti kitų (artimų ir tikrai patikimų žmonių) pagalbos, kai taip sunku, jog pati nebesusitvarkau su savo neviltim, liūdesiu ir nenoru.
Taigi manau, kad geri antidepresantai, psichoterapija, savipagalbos knygos ar net grupės, susitaikymas su liga ir mokymasis ją išgyventi ligą padaro nebe tokią baisią, o tokią, su kuria galima gyventi pilnavertį gyvenimą.
Unknowm — 2009, Spalis 20 - 16:26
manau, kad man jau prasidejo depresija.. nieko nesinori veikti, tik praguleti visa diena lovoje.. mamai bijau ka nors pasipasakot, nes ji manes nesupranta, vercia mokintis, rekia, kad prastai mokausi.. begale bedu mokykloje, gatveje, namuose... nezinau ka ir daryt.. labai daznai kyla mintis apie savizudybe, kasdien praverkiu pro kelias valandas, praleidineju pamokas, mamai meluodama, kad mokausi.. draugu neturiu..
Indre — 2009, Spalis 19 - 20:32
Nežinau ar sergu depresija, bet perskaičius sindromus lyg aišku pasidaro, turbūt reikėtų kreiptis į specialistą. Manau, prasidėjo tada, kai šeimoje buvo smurtas, tai yra, mano tėvas būdamas girtas mušdavo mamą, tęsėsi apie 17 metų, dėl šios priežasties vos nenusižudžiau. Man dabar 21 metų, tėvas apie 4 metus gyvena užsienyje, smurtas baigėsi, bet patyčios ne. Tėvui neatleisiu, dėl jo pradėjau mikčioti, labai dažnai galvoju apie savižudybę, nežinau ką daryti, padėkit...
zgzdgz — 2010, Sausis 8 - 23:48
indre tju galwok geriau kajp jy nuzudyt nes jei to nepadarysi taj ir toliau bus smurtas ir ne tik tawo seimoje.
Mirrorboy — 2009, Spalis 19 - 12:39
Gal kokias 10min galvojau kaip pradet ir pagalvojau pradet nuo to jog visus rasancius pilnai suprantu.. paciam 17metu ir apie 3metus nesuprasdavau kas man,tik siais metais pradejau suprast kodel as taip jauciuos ir elgiuos.. sergu kraujagysliniais galvos skausmais,esu ginefobas,nuotjka keiciasi kone kas minute,tiesiogiai nesutariu su broleis,draugais,giminem.. wiskas pasidare sunku, swajones suduzo,paneles susirast negaliu per ginefobija,pradejau grizt sawy,mintyse atrodo turiu kita zmogu,charakteri.. apsimetu kiek ymanydamas linksmu kad pasleciau neigiamas emocijas.. bandziau pasikart keleta kartu bet wos uztemus baime paima virsu.. tapau melomanu,be muzikos as niekur,zinau kad gadina klausa bet jauciu kad greit man prades niekas nerupet kaip dabar... tjgi pasipasakojau kaip bjlys koks sawo bedas.. tj tiek...
— 2009, Spalis 17 - 21:26
sveiki, perskaiciau daug istoriju, ir keliose siuloma kreiptis i specialistus pagalbos, o kaip elgtis tada jeigu neturi jegu kazkam apie tai prasitarti visa gyvenima viska kaupi savyje, pries kitus apsimetineji linksmu zmogumi kad tik niekas nesuzinotu, kad ir kaip tos pagalbos noretusi bet cia man tas ir trukdo niekada neisdrysiu kazkam pasipasakot apie savo problema neturiu tiek valios kad galeciau nueit pas specialisto ar siaip apskritai kam nors prasitart, baime nerimas nepasitikejimas savimi stipresni uz nora pasveikti, kaip perlipti per save, tikrai zinau jog kitam zmogui as tikrai niekada negalesiu pasipasakot,kiekviena karta pagalvoju apie tuos specialistus, kad jie galetu man padeti bet tai ir lieka tik mintimis ir tikrai zinau kad tai ir liks mintimis, dar kazkas minejo ko cia tam internete lankomes manau kaip ir dauguma ieskome draugu kuriems galetume pasipasakot apie savo problemas ir kad tie draugai butu nepazystami zmones, taigi zinome jog nepazystamam zmogui pasipasakot visada lengviau, nes esi garantuotas kad nesuzinos tavo seima draugai ir kiti artimieji...laikykites visi...
Stella — 2009, Spalis 17 - 17:55
Sveiki...kalbant apie depresija ir isigilinusi i save supratau nuo kokio momento ji prasidejos...nuo pat vaikystes buvau gan tylus ir uzdaras vaikas, bet kazkodel vis kazkam uzkliudavau ir prisidarydavau problemu..pirma mintis uzklupo kai po patyciu klaseje manes nesuprato tevai...tada uzlupo mintis ir planas kaip uzbaigti savo egzistavima..parasia atsisveikinimo laiska tevams,susidejau reikiamus daiktus i kuprine, virve...bet ta karta man eisdege..visi kompleksai kartu su prisiminimais vlkosi paskui mane tiek kiek gyvenu tiksliau egzistuoju. Siuo metu kai kai atrodo netureciau ko skustis ir gailetis save baudziu dar labiau mintimis,karta bandziau zudytis..nes buvo ziauriai blogas laikotarpis, psichologais netikiu ir nepasitikiu, apskritai nezinau kuo tiketi siuo metu, daznai sapnuoju kosmarus matau gyvenime tokias detales kuriu anksciau nepastebedavau kad ir sutraiskyt balandi ... tikrai nebezinau ka daryti net nesulaiko mintis kas bus tevams,broliui..
Me — 2009, Rugpjūtis 20 - 03:25
Kaip gera kažkada budavo nubusti ir prasmingai praleisti dieną, nuoširdžiai pasikalbėti su draugais, didžiuotis savimi, jausti, jog gyveni! O dabar problemos kaip iš gausybės rago pilas, o tiksliau pati jas ir susikuriu... Atrodo viską turiu - mylinčią šeimą (nors įtariu ir mama serga depresija), vaikiną (kuris myli, bet kartais taaaaip pašneka, jog rodos geriau jau būčiau negimus), studijuoju tai apie ką svajojau (bet malonumo man tai jau nebeteikia), net darbą (šiuo sunkiu periodu), bet kasdien kaltinu save, kad nepadariau to ar ano, jog kažka galėjau geriau padaryt. Daugelis dalykų atrodo paviršutiniški, o ypač mane erzina žmonės ir kai kurios draugės (neįdomu man su jom). Atrodo gerų žmonių mažai belikę, bet aš bandau tikėt, kad jų dar tikrai yra. Nors labai dažnai atrodo, kad kiti tave tik kritikuoja ir peikia... Bet kartais gyvenimas padao tam tikrų vingių (išvažiavo mano vaikinas padirbėt į užsienį) ir radus daugiau laiko sau aš užsirašiau pas specialistą. Tikrai nebenoriu, kad kentėtų artimi man žmonės, matydami mane prislėgtos nuotaikos. Noriu GYVENTI pilnavertį gyvenimą, nuoširdžiai džiaugtis, mylėti, atsiduoti savo pomėgiams ir darbui visa širdim. Žinau, kad sunku, bet juk geriau KAŽKĄ DARYTI, nei amžinai bijoti, jog paslysi ar laukti nežinia ko...
kyuu — 2009, Rugpjūtis 17 - 02:06
jo... as irgi turiu sita problema.. viskas prasidejo nuo tada kai su tevais issikraustem gyvent i kita vieta ir as perejau i kita mokykla... klasej turiu viena drauge su kuria ir tai nedaug bendrauju nenoriu gryzt i vel i ta mokykla nenorejau kad viskas pasisuktu sia linkme... ilgiuosi savo buvusiuju draugu ir mokyklos... dabar turiu vaikina jis mne myli ir as ji bet 98% kad sio menesio gale jis isvaziuoja i Anglija gyvent...mes aisku nezadam skirtis bet jis bus uz 2500km nuo cia kaip man be jo gyvent... as esu labai prieraisus zmogus... jau 4 metai kaip man depresija nuo tada ai atsikraustem i kita vieta gyvent... ir apskritai as jau turbut is proto kraustausi.. esme tame kad as domiuosi japonija mokausi japonu kalbos ir labai kompleksuoju del sawo isvaizdos nes as ne japone .na as jau taip swaigstu del tos salies kad pati tokia noriu but jai reiktu apie sawe kazka blogo pasakyt tai galeciau visa sarasa surasyt ... gadinu vaikinui nuotaika savo depresija.. bet negaliu nieko padayt... tas ir blogiausia... :'( buvo minciu apie savizudybe... bet esme tame kad bijau mirt.tai niekaip neiseina...
Lina — 2009, Rugpjūtis 14 - 15:27
Siuo metu man 19ka metu. Esu isvykusi studijuoti i Vokietija. Tai labiau buvo ne tiek noras ir svajone, siekis save realizuoti svecioje salyje, bet siekis pabegti nuo tevu. Tevas agresyvaus, tironisko, nejautraus ir siekancio manipuliuoti charakterio, mama alkoholike. Nuo vaikystes mane kamuoja nemiga ar bent jau miego sutrikimai. Labai retai kada gyvenime isvis uzmiegu be valandos ar keliu vartymosi lovoje.
Visada buvau uzdara ir nekalbedavau apie situacija seimoje, bet sulaukus 16kos viskas tiesiog kaip vulkanas eme verztis is vidaus. Kilo mintys zalotis, niekinau viska, kas mane supo. Kuri laika slepdama nuo tevu ejau pas psichologa, nes (dekuj Dievui) suvokiau viena nesusitvarkysianti. Lankiausi gal pusantru metu, iki isvykau i uzsieni studijuoti. Psichologas man labai padejo, emiau jausti saviverte, tapau pasitikincia savimi. Emiau jausti, kad imu igauti optimizma, atrandu tikslu, siekiu. Buvau ipratusi, kad salia manes yra artimieji draugai, nors tuo pat metu visa laika salia budavo tevai, kurie skaudindavo.
Isvykimu i Vokietija maniau 'issigelbesianti', nes tevai mane veike vis labiau neigiamai ir tiesiog ju nebeisgaledavau toleruoti. Kadangi esu svecioje salyje, jau apie puse metu su niekuo atvirai nesikalbejau, nes neturiu cia dar tikru draugu, zmoniu, kuriais pasitikeciau. Nebent rasau laiskus artimiesiems, esantiems Lietuvoje. Puse metu galima sakyti slepiau emocijas, ju nerodziau, itampa del naujos aplinkos, zmoniu, tokio kardinalaus pokycio manam gyvenime visa laika buvo uzslepta.
Dabar imu jausti, kad tampu vel depresyvi is vienatves jausmo, neturejimo artimu zmoniu salia. Vel kamuoja ne tiek miego sutrikimai, bet nemiga. Apetito sutrikimas, nenoras bendrauti su zmonemis, iseiti is namu, mokytis - niekam nera upo ar juo labiau pasitikejimo savimi.
Mielai eiciau cia pas psichologa, bet cia kainos nezmoniskai dideles, niekaip neisgaleciau susimoketi.
Ne itin bezinau, ka galvoti, kai mane depresyvumas ir tris metus tikrai gili depresija su aprimimais kamuoja, o cia rasoma, kad tai gali buti nepagydoma liga... Tikrai apmaudu, juk man tik 19ka, esi dar visiskai jauna..
— 2009, Lapkritis 5 - 11:53
o tu pasižiūrėk.. kažkaip būna psichologų internete.. tikrai žinau, kad yra lietuviškų pagalbos grupių.. ir viskas internetu, taip, kad nenuleisk rankų :)
Albe — 2009, Liepa 26 - 13:42
Perskaites komentarus supratau, kad man ta pati diagnoze ir tinka gal 8 is 9 depresijos pozymiu...tik man dar kartais pasireiskia ir maniakines mintys...sunku save valdyti, visa laika bunu pasineres i egzistensines mintis, atrodo gyvenu kitam pasauly, minciu pasauly...zinoma kankina is niekur atsirandantis nerimas...Tik man idomu, ar imanoma sita liga issigydyt savo pacio valios pastangomis? Dabar dviems menesiams isvykstu i Vokietija, viliuosi, kad mano liga netaptu dar gilesne...grizes iskart planuoju kreiptis pagalbos!
GMP — 2009, Liepa 26 - 15:35
Negydoma liga gali pasunketi. Valios pastangomis iveikti psichikos sutrikimus kartais imanoma, taciau reikia psichoterapeuto, psichiatro pagalbos.
— 2009, Liepa 21 - 15:24
Gal ir kvaila mintis cia viska issipasakot bet daugiau taip gyvent nebegaliu... kuo toliau tuo sunkiau atrodo kodel negaliu but laiminga kartais pagalvojiu geriau mirciau nei buciau laiminga. Viskas buvo gerai kol manes nepaliko mano draugas as ji mylejiau besaligiskai o jis manes ne biskio... nuo tada viskas ir prasidejo visokios mintys apie savizudybe ir pns,. sveriau 46 o dabar sveriu 60 ir visa tai mane varo i gilia didele depresija noriu svert maziau bet neiseina tevai liepe vargyt it valgyt jie isvis manes nesupranta. as kartais pagalvojiu kad nebenoriu su jais isvis gyvent ir ju matyt....nekenciu juuuu!!! ir viso pasaulio nes niekas manes nesupranta ir net nenori ne trupucio suprast....nu ir gerai jai as jiems nereikalinga man jie tai pat...
nee — 2009, Birželis 23 - 00:24
jums visiems gerai reikia suprasti, kad tai liga, kuri neturi teises joti ant nugaros. Reikia labai aiskiai pasakyti, ir nebijoti apie tai sneketi, as zinau ka reiskia kai tavo mylymas zmogus suserga ta baisia liga, as daug perverciau literaturos, skaitau daug knygu ir ieskau atsakymo, o jis toks paprastas, reikia tik myleti ir pasityketi, o segantiems palinkeciau, nenusivilti, kalbeti, belstis kazkur vistiek duris atsidarys. tik nereikia bijoti.
— 2010, Balandis 24 - 20:51
lengva pasakyti,kad reikia tik myleti.ko gero dauguma ta supranta,tik ka daryti,kada myleti nera ka,nera jokio artimo zmogaus salia,o labiausiai visiems sergantiems reikia mylimojo,o siais laikais taip sunku rasti toki,juk ne visus tenkina vienadieniai santykiai.tai amziaus liga,ateity ji zudys vis daugiau zmoniu,baisu,bet realybe tokia,pati manau sergu,o sergu labiausiai nuo vienatves,mylimojo neturejimo,ir nerandu iseiciu,bandau ieskoti,bet nerandu
Skelbti naują komentarą